Gamtos paveldo objektai - ąžuolai, liepos, eglės... 2014.07.18

Nors Švenčionėlių miškų urėdijos didžiosios teritorijos dalies dirvožemiai nėra labai derlingi, aplink Švenčionis dirvožemiai jau derlingesni ir čia auga daugiau lapuočių medžių rūšių, randami stambesni pavieniai ąžuolai. Švenčionių girininkijoje laukuose galima pamatyti ne vieną stambų ąžuolą, bet įspūdingiausi yra Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai.

Adamavo ąžuolas auga prie Adamavo dvaro, 0,7 km atstumu nuo kelio Švenčionys – Kančioginas. Medis išskirtinis savo dydžiu. Ąžuolo kamieno apimtis – 7 m., skersmuo - 2,2 m., aukšštis - 24 m., amžius virš 600 metų. Vainike yra kelios apmirusios pagrindinės ir žemesnių eilių šakos. Ant kamieno matomi žaibo pažeidimai. Taip pat pažeistos šaknys, esančios dirvos paviršiuje.
Prie kelio Švenčionys – Kančioginas, netoli Stanislavavo gyvenvietės, Samanio ežero kranto pietiniame šlaite auga Stanislavavo ąžuolas. Medžio apimtis - 5,9 m., skersmuo – 1,9 m., aukštis – 23 m. Labai įdomus ir įmantrus pagrindinių šakų augimas. Kamiene yra ištisinis paviršinis pažeidimas. Šalia auga perspektyvūs jauni ąžuoliukai.
Dar vienas plačiašakis ąžuolas auga Sarios girininkijoje, tai Laužėnų ąžuolas, jo aukštis 29 m, apimtis – 5,44 m. Jis auga Laužėnų kaimo pakraštyje, netoli storakamienės liepos. Jo kamiene iki šiol likusios kulkų žymės. Pasakojama, kad ąžuolas stovėjęs ant aukštos kalvos, nuo kurios buvo galima apžvalgyti apylinkes. Ąžuolas buvo gera priedanga nuo kulkų. Netoli Laužėnų ąžuolo vykę tarybinių karių mūšiai su hitlerininkais. Jų metu kulkos ir sužalojusios medį. Tačiau daug matęs, daug patyręs ąžuolas iki šiol žaliuoja...
Laužėnų liepa auga netoli Laužėnų ąžuolo. Liepos aukštis 29 m, apimtis – 4,44 m. Medis turi vieną stambų kamieną, iš kamieno pagrindo auga atžalos. Yra ertmių kamieno pagrinde ir paviršiaus pažeidimų lajoje.
Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad ąžuolai dažniausiai auga tokiose vietose, kur stiprūs energijos srautai iš kosmoso pasiekia žemę, o ąžuolai ne tik sugeria šiuos srautus, bet ir paskleidžia juos aplink save. Tai raminamai veikia šalia esančius žmones, padeda atsiskleisti geriausiems jų sugebėjimams.
Ypač gerai, kai šalia auga ąžuolas ir liepa. Mokslininkai ištyrė, kad ir liepa turi tam tikrų gerų, bet akiai nematomų savybių. Jei ąžuolai auga tuose taškuose, kur į žemę sugrįžta kosminė energija, tai liepos auga ten, kur žemės vidinė energija išsiveržia į kosmosą, ją sugeria ir paskleidžia aplink. Todėl taip ramu liepų paunksmėje. Juk ir žaibai dažnai trankosi ten, kur ąžuolai keroja, ir retai išgirsi, kad trenkė į liepą. Ypač geras derinys, kai liepa ir ąžuolas auga netoli vienas kito. Tada tarp jų vyksta energijos apykaita: liepos augimo vietoje energija išsiveržia, o ties ąžuolu ji sugrįžta. Sakoma, kad tokioje vietoje gyvendamas, jokiomis ligomis nesirgsi.
Dar vienas gamtos paveldo objektas - Dvidešimties liepų pavėsinė. Šis respublikinės reikšmės gamtos paminklas yra Šventos kaime, netoli Sirvėtos regioninio parko direkcijos. Liepos buvo pasodintos 1925 – 1926 metais Šventos dvare. Jos auga ratu, 1968 metais jų buvo dar 30, šiuo metu auga 20 liepų. Jų apimtis nuo 1,8 iki 2,1 m., skersmuo nuo 0,6 iki 0,7 m., aukštis 33 – 34 m. Liepos dvaro šeimininkės Marijos Civinskienės įsakymu buvo specialiai lenkiamos į išorinę pusę, tam tikslui prie šakų buvo pririšami sunkūs svarsčiai, dėl kurių svorio keitėsi šakų augimo kryptis. Šioje liepų pavėsinėje dvaro šeimininkė mėgdavo priimti svečius, ilsėtis, gerti arbatą. Sunkiai sirgusi ponia liepdavo samdiniams išnešti ją į pavėsinę ir ištisomis dienomis gulėdavo po liepų laja.
Januliškio girininkijoje yra net keletas medžių gamtos paminklų. Vienas iš jų - Peršokšnos piramidinė eglė, auganti Peršokšnos upės slėnyje. Jos skersmuo 1,3 m aukštyje 44 cm, apimtis 1,42 m, aukštis 27 m. Tai paplitusi, bet reta eglių forma – kompaktiškas šakojimosi tipas, nedaug kur pamatysi tokią taisyklingą piramidinę lają. Daugelį metų ji augo niekieno nepastebima. Jos grožį kaskart pagirdavo tik rytmečio saulė, paukščio giesmė ir laukinis miško vėjelis. Šiuo metu jos grožiu gali gėrėtis Peršokšnos pažintinio tako lankytojai, ją galima rasti antrame tako žiede.
Tik pravažiavus Januliškio bažnyčią, prieš posūkį į kaimą, akį patraukia įspūdingi sibiriniai maumedžiai. Tai XIX amžiuje įkurto parko liekanos. Januliškio apylinkių žemės priklausė vienam vokiečių kilmės grafui, kuris statėsi dvarą Januliškyje – dabartinės Prūdiškės girininkijos vietoje. Viena eile buvo pasodinta 20 sibirinių maumedžių, alyvų alėjos, guobos ir kiti medžiai. Dabar jiems apie 190 metų. Maumedžiai originalūs savo forma ir ažūriška laja. Šiuo metu išlikę 13 medžių, jų skersmuo nuo 50 iki 85 cm. Alyvų prieglobstyje anksčiau stovėjo mokykla. Dalis alyvų sunaikinta, statant fermą.
Pervažiavus tiltą per Peršokšnos upę, Januliškio kaime mus pasitinka įspūdingas Juodalksnis gumbulis. Tai ypatingai storas apie 150 metų juodalksnis, jo skersmuo 1,3 m aukštyje 86 cm, apimtis 2,75 m, aukštis 23 m. „Gumbuliu“ jį praminė vietos gyventojai. Pavadinimą gavo dėl savo storų gumbuotų šakų, kurios gausiai apaugusios samanomis.
Šioje girininkijoje dar galime pasigėrėti ir Gaigalinio kadagiu, kuris auga Januliškio girininkijos 45 kvartalo 8 sklype, netoli Gaigalinio ežero. Kamieno skersmuo ir apimtis 1,3 m aukštyje: 17 cm ir 56 cm, aukštis 13 m. Amžius apie 100 metų, savo dydžiu išsiskiria iš aplink augančių kitų kadagių.