LtIEn
svencioneliu-misku-uredija

       

Svetainės medis  Klauskite Pagalba neįgaliems VĮ Švenčionėlių miškų urėdija

 

check my site thefappeninggirls.com
Įrašykite simbolius*:
Patvirtinimas
Urėdijos naujienos
Regioniniai parkai ir draustiniai

VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos saugomos teritorijos saugomos teritorijos

Švenčionėlių miškų urėdijos plotas yra 69 472,6 ha, miško žemė užima 68 168,8 ha, o valstybinės reikšmės miško žemės plotas yra 41 675,7 ha. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas pastoviai didėja ir šiuo metu sudaro 57,9 %. Pagal saugomų vertybių pobūdį miškų urėdijos teritorijoje įsteigti draustiniai skirstomi į gamtinius (botaniniai – zoologiniai, botaniniai, telmologiniai, hidrografiniai, pedologiniai ir geomorfologiniai) bei kompleksinius (kraštovaizdžio). Paminėtini ir genetiniai draustiniai bei miško sėkliniai medynai, kuriuose saugomi genetiškai gryniausi medynai. Be valstybinių parkų ir draustinių saugomoms teritorijoms priskiriami Europos ekologinio tinklo NATURA 2000 teritorijos, saugomi kraštovaizdžio objektai, buveinės ir gamtos išteklių sklypų miškai, miestų miškai, priešeroziniai ir apsauginiai miškai (laukų, kelių apsauginės juostos bei valstybinių parkų, vandens apsaugos zonos).

Visos Švenčionėlių miškų urėdijoje esančios saugomos teritorijos yra Lietuvos gamtinio karkaso dalis. Bendras saugomų teritorijų ir miškų su apribotu ūkiniu režimu plotas (įvertinant teritorijų persidengimą) urėdijoje (visų nuosavybės formų miškuose) – 39783 ha (iš jų saugomos teritorijos – daugiau kaip 36866 ha) arba 58,4% viso miško žemės ploto. Valstybinės reikšmės miškuose šių teritorijų santykinai dar daugiau – 73,4 viso miško žemės ploto arba daugiau kaip 30350 ha.

Labanoro regioninis parkas.

Įsteigtas 1992 metais siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais vertingiems Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Tai didžiausias Lietuvoje RP, išsiskiriantis kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Bendras jo plotas – 55307 ha.

Regioninio parko paskirtis yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Labanoro girią ir ežeryną su Aiseto, kertuojų, Lakajų, Rašios, Stirnių ir kitais ežerais, Beržaloto aukštapelkę, kultūros paveldo vertybes ir kt.

Regioninio parko reljefas apylygis, šiaurės vakarinėje dalyje labai banguotas. Tai ledynmečio darinys. Gilesniuose žemės sluoksniuose slūgso moreninis priemolis, todėl net nedidelėse įdubose tyvuliuoja iki 300 švariavandenių ežerų ir ežerėlių. Ežeringumas regioniniame parke yra beveik 13%. Tai vienas iš ežeringiausių Lietuvos kampelių. Daugelis ežerų turi įdomias salas, įlankas, pusiasalius. Vertingiausiems iš jų yra suteiktas gamtos paveldo objekto statusas. Tai Alnio, Aiseto ir Mažųjų Siaurių pusiasaliai. Aiseto, Galuono ir Dumblio ežerai sudaro vientisą ilgiausią Lietuvoje natūralios rininės kilmės hidrografinį kmpleksą. Siesartis – trečias pagal salingumą Lietuvoje ežeras.

Vandenis į Žeimenos ir Šventosios upių baseinus plukdo dvi upės ir keliolika mažesnių upelių. Viena gražiausių Rytų Aukštaitijos upių yra vandeningiausias Žeimenos intakas – Lakaja. Upės taip pat švarios, sraunios, šaltavandenės. Čia gyvena ir veisiasi vertingos lašišinės žuvys – upėtakiai ir kiršliai. Iš sūriųjų Baltijos jūros platybių nerštui atplaukia šlakiai.

Svarbiausios gamtos vertybės. Labanoro girioje slepiasi ežerai, ištisi aukštapelkių bei paežerių žemapelkių kompleksai - Kanio raistas, Kiauneliškio, Beržaloto, Aisputiškio, Snieginio ir kitos įspūdingos pelkės bei raistai ir daugybė didesnių ar mažesnių pelkučių.

Čia prieglobstį sau randa daugelis retų miško paukščių: juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, juodieji pesliai, žuvininkai, kurtiniai, tetervinai, lututės, žvirblinės pelėdos, tripirščiai geniai, pilkosios meletos. Taip pat juodakakliai narai, gervės, švygždos, tikučiai, kukučiai, žalvarniai ir kiti.

Gausiai aptinkama įvairių europinės svarbos gamtinių buveinių: pelkinių, pelkėtų lapuočių ir vakarų taigos miškų, tarpinių pelkių ir liūnų, aktyvių aukštapelkių, šarmingų žemapelkių, ežerų su menturdumblių bendrijomis, mažai mineralizuotų ežerų su būdmainių augalų bendrijomis, natūralių eutrofinių ežerų su plūdžių ir aštrių bendrijomis. Parke yra žvilgančiųjų ir pelkinių riestūnių, dvilapių purvuolių augaviečių. Luknelės upėje gyvena šiaurinės perluotės, palei Peršokšną– pleištinės skėtės. Lakajos ir Peršokšnos upės turtingos sraunumomis su kurklių bendrijomis, aptinkama ovaliųjų geldučių, mažųjų nėgių, vijūnų. Galuonio, Aiseto ir Stirnių ežerų apylinkėse gana dažni kūdriniai pelėausiai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Daugiau nei 20 pilkapių grupių, senovės gyvenvietės,Čiulėnų, Budrių, Kulionių, Kertuojos, Želvų piliakalniai, architektūriniu požiūriu vertingi kaimai ir vienkiemiai, išsibarstę didžiulėję teritorijoje, dažniausiai prie pagrindinių kelių. Žinomiausi kaimai – Januliškis, Lakaja, Rudesa, Kulionys, Stirniai. O kur dar garsus Labanoro miestelis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1373 metais. Stirnių, Labanoro bažnyčios, varpinė bei Rudesos koplyčia ir varpinė. Etnografinio kaimo elementų daugiausia turi Obelynės, Pašekščių, Maldžiūnų kaimai. Memorialinėms vietoms priklauso 1863 m. sukilimo dalyvių kapai, partizanų žuvimo vietos bei žydų genocido vietos.

Muziejai. Nepakartojamą įspūdį lankytojams palieka Etnokosmologijos muziejus, Astronomijos observatorija senovinė dangaus kūnų stebykla, Mindūnų Žvejybos muziejus.

Labanoro regioninio parko konservacinio prioriteto zona. Ją sudaro Girutiškio ir Kiauneliškio gamtiniai rezervatai, Maldžiūnų, Panatryčio, Plėšiškių, Salduškio ir Žiežulinio geomorfologiniai draustiniai, Alnio, Kertuojų, Luknelės, Peršokšnų, Siesarties ir Stirnių hidrografiniai draustiniai, Mekšrinio botaninis draustinis, Antaliedės, Kanio raisto, Kuliakampio ir Padumblės botaniniai – zoologiniai draustiniai, Alsuodžio, Ešerinio I, Ešerinio II, Juodežerio, Krakinio, Laukagalio, Serlediškio, Snieginio, Tramių, Urkio ir Vadokšno telmologiniai draustiniai, Aiseto, Kulionių, Obelynės, Lakajų, Lakajos, Pažemio ir Peršokšnos kraštovaizdžio draustiniai ir Labanoro urbanistinis draustinis. Į Švenčionėlių miškų urėdijos teritoriją patenka abu parko gamtiniai rezervatai ir 27 draustiniai. ha.

 Girutiškio gamtinis rezervatas saugo unikalų Aukštaitijos termokarstinės kilmės Girutiškio pelkyną su Beržaloto raistu, gervių, žuvininkų perimvietes ir vieną didžiausių beržų keružių populiaciją.

 Kiauneliškio gamtinis rezervatas saugo seną brandų pušyną – smėlingų banguotų Aukštaitijos drėgnų pušynų etaloną, kurtinių laikymosi vietas.

 Aiseto kraštovaizdžio draustinis saugo ir eksponuoja vaizdingą ilgiausio Lietuvos ežero kraštovaizdį, pasižymintį raiškiu hidrografiniu pusiasalių ir salų kompleksu, Aukštaitijai būdingomis biocenozėmis ir retomis rūšimis, etnografiškai vertingu Pašiekščių kaimu.

 Lakajų kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti vieno vaizdingiausių Aukštaitijoje miškingo ežerinio kraštovaizdžio etaloną, pasižymintį unikaliais pusiasaliais, salomis, būdingomis biocenozėmis, retų rūšių augalais ir gyvūnais, kitomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.

 Lakajos kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti būdingą miškingo slėnio kraštovaizdį su raiškia hidrografine struktūra, retų rūšių biota, etnokultūrinėmis vertybėmis.

 Pažemio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti būdingą raiškaus miškingo kraštovaizdžio etaloną su vertingomis biocenozėmis, geomorfologinėmis ir etnokultūrinėmis vertybėmis.

 Peršokšnos kraštovaizdžio draustinis saugo ir eksponuoja būdingą miškingo slėnio kraštovaizdį su raiškia hidrografine struktūra, retų rūšių augalais ir gyvūnais, etnokultūrinėmis vertybėmis.

 Luknelės hidrografinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti gamtiškai vertingą natūralų negilų mažai vingiuotos girių upės slėnį, būdingą miškingų smėlingų lygumų hidrografinį etaloną.

 Peršokšnų hidrografinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti vieną raiškingiausių Lietuvoje miškingų sudėtingos konfigūracijos Labanoro girios ežerų gamtinę hidrografinę struktūrą su salomis ir pusiasaliais.

 Kertuojų hidrografinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti vieną didžiausių Lietuvoje ledyninio guolio tipo ežerų hidrografinį pobūdį su apyežerio pelkynais ir miškais.

 Alnio hidrografinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti natūralų pobūdį išlaikiusio Aukštaitijos ežero hidrografinę struktūrą su salomis ir pusiasaliais.

 Salduškio geomorfologinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti geomorfologiškai vertingą sudėtinga morfostruktūra pasižymintį fliuvioglacialinės zonos ežeruoto dubaklonio gamtinį kompleksą.

 Žiežulinio geomorfologinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti geomorfologiškai vertingą raiškios ežeruotos morfostruktūros atšakinio dubaklonio etaloną.

 Maldžiūnų geomorfologinis draustinis įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti moreninio kraštovaizdžio paribyje susiformavusį raiškų ežeruotą dubaklonį - vertingą geomorfologinį kompleksą su vertinga augmenija.

 Alsuodžio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą pelkinį duburį su pelkėjančiu ežeru, pasižymintį retų rūšių augalais ir gyvūnais.

 Juodežerio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą retų rūšių augalais ir gyvūnais pelkinį duburį su pelkėjančiu ežeru.

 Serlediškio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti Dumblės – Peršokšnos upės hidrografines ištakas sudarantį savitą pelkėtą duburinį kompleksą ir jo biocenozes.

 Tramių telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą pelkinį duburį su stambiais užpelkėjančiais ežerais, išsiskiriantį retų rūšių augalais ir gyvūnais.

 Laukagalio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti retų rūšių augalais ir gyvūnais išsiskiriantį pelkėtą duburinį kompleksą ir jo biocenozes.

 Krakinio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą retų rūšių augalais ir gyvūnais pelkinį duburį su pelkėjančiu ežeru.

 Snieginio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą retų rūšių augalais ir gyvūnais pelkinį duburį su užpelkėjančiais ežerais.

 Ešerinio I telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą pelkinio duburio su užpelkėjančiu ežeru gamtinį kompleksą.

 Ešerinio II telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą pelkinį duburį su užpelkėjančiu ežeru.

 Kanio raisto botaninis – zoologinis draustinis įsteigtas išsaugoti Kanio raisto, kitų aukštapelkių gamtinius kompleksus, supamus brandžių drėgnų pušynų su retųjų paukščių – žuvininkų, gervių ir kitų perimvietėmis, gausią ir įvairią augaliją su saugomų augalų – ežerinių slepišerių, ežerinių lobelijų, virgininių varpenių, liūninių viksvų, daugiamečių patvenių ir kitų augavietėmis.

 Antaliedės botaninis – zoologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingus pelkėtų miškų ir ežerų gamtinius kompleksus su gausiomis saugomų augalų – patvankinių pataisiukų, liūninių viksvų, ežerinių lobelijų, mėlynialapių karklų ir kitų augavietėmis.

 Padumblės botaninis – zoologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą pelkėtą mažos upelės slėnį, išsiskiriantį retų rūšių augalais ir gyvūnais.

 Kuliakampio botaninis – zoologinis draustinis įsteigtas išsaugoti būdingą smėlingai lygumai ir pasižymintį retų rūšių augalais ir gyvūnais miškingą ežeruotą, pelkėtą gamtinį kompleksą.

 Žeimenos ichtiologinis draustinis skirtas lašišų, šlakių ir upėtakių nerštavietėms saugoti. Jam priklauso Žeimenos upė nuo Aukštaitijos NP ribos iki žiočių, Lakajos upė nuo Lakajos ežero iki žiočių, Peršokšnos upė nuo Peršokšnos ežero iki žiočių, Meros upė nuo Vilniaus – Švenčionių kelio iki žiočių, Sarios upė nuo Karvinės upės iki žiočių.

 Labanoro urbanistinis draustinis saugo ir eksponuoja Labanoro miestelio planinę ir erdvinę struktūrą su architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis.

Sirvėtos regioninis parkas. Įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti siekiant išsaugoti Švenčionių krašto Dauguvos ir Žeimenos upių moreninės takoskyros kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Bendras parko plotas Švenčionių ir Ignalinos rajonų savivaldybių teritorijose yra 8755 ha

Svarbiausios gamtos vertybės. Gamtos požiūriu Sirvėtos regioninis parkas reprezentuoja Švenčionių aukštumą, kuri yra ryškus, labai įvairus didžiulis paskutiniojo (Nemuno) ledynmečio kompleksas. Švenčionių aukštumos elementų didumas, išplitimas, tarpusavio ryšys rodo, kad aukštumos padėtis ir kilmė pirmiausia sąlygota tektoninio kilimo. Sirvėtos regioninis parkas yra Daugėliškio ir Stoniūnų didžiulio kalvotojo masyvo, sudarančio iš¬kiliausią Švenčionių aukštumos keterą, pietvakarinėje dalyje. Vakarinė parko riba sutampa su Strūnaičio ir Švenčionėlių plynaukštės pakraščiu.

Saugomoje teritorijoje tekančios upės ir upeliai priklauso Dauguvos baseinui ir Žeimenos pabaseiniui - jų vandenskyroje yra iškilusi Švenčionių aukštuma. Žemiausia regioninio parko vieta - 154,0 m virš jūros lygio yra netoli Didžiasalio kaimo, ties šiaurvakarine parko riba. Aukščiausia parko vieta - 288,9 m virš jūros lygio.

Sudėtingos struktūros dubakloniai: Žeimenėlės – Sirvėtos ir Šventos – Miškinio, pasižymintys raiškiais šlaitais bei termokarstiniais ežerėliais, Bėlio, Ilgio, Mergežerio paežerės, sudėtinga Sėtikio, Sirvėtos, Staškinės, Kančiogino pratekamųjų ežerų sistema, raiškus Šventos dubaklonis, Saločio ežeras ir apyežeris su paežerinėmis pelkėmis ir biotopų įvairove.

Gamtos paminklai. Adamavo ąžuolas, liepų pavėsinė (šiuo metu yra 20 liepų), Lino verdenės šaltinis, pasižymintis skaidriu ir skaniu, dėl ištirpusių karbonatų, geležies ir sieros junginų gausos turinčiu gydomųjų savybių vandeniu. O kur dar Stanislavavo ąžuolas, Neversčių uosynas, Medišonių liepos, Belionių ąžuolas.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Etnokultūriniu požiūriu unikalūs architektūriniai kaimų kompleksai: Didžiasalio, Aidukų, Aučynų, Kulniškės kaimai, Kančiogino miestelis, išlaikę autentišką planinę struktūrą ir bendrąjį architektūrinį vaizdą. Saviti Aučynų, Kačėniškės ir Stūglių piliakalniai, Šventos ir Juodeliškės pilkapiai, Švento ir Garnio alkai, Stanislavavo, Šventos, Adamavo ir Gaspariškės dvarvietės.

Sirvėtos regioninio parko konservacinio prioriteto zona. Pagal naują zonavimo schemą parko teritorijoje įsteigti draustiniai: Šventos, Sirvėtos kraštovaizdžio draustiniai, Neversčių botaninis draustinis, Saločio telmologinis, Čiūlėnų, Nevaišių geomorfologiniai, Ilgio hidrografinis ir Didžiasalio etnokultūrinis draustiniai.

 Šventos kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti raiškų Šventos dubaklonį, miškus su brandžiais eglynais, juodalksnynais ir pelkių intarpais, buvusio Šventos dvaro sodybą, Šventos pilkapius, architektūriniu požiūriu vertingą seną Kulniškės kaimą, Ilgio ežerą ir jo pakrantėse plytinčias kalkingas žemapelkes su saugomų augalų bendrijomis, senus Aidukų, Aučynų ir Matukų kaimus, kultūros paminklą – Aučynų piliakalnį.

 Sirvėtos kraštovaizdžio draustinis saugo raiškų stačiašlaitį dubaklonį su sudėtinga hidrografine Bėlio, Sėtikio, Sirvėtos, Staškinės, Kančiogino pratekamųjų ežerų sistema, Lukšiškių sausklonį ir Sėtikio atragį, natūralių biotopų įvairovę su paprastaisiais kardeliais, dėmėtomis ir baltijinėmis gegūnėmis, ūdrų ir baltųjų kiškių buveinėmis, unikalias kalkingas paežerines žemapelkes, paežerines kalkingas atodangas ir savitos planinės struktūros Kančiogino miestelį su vertingais liaudies architektūros kompleksais.

 Čiūlėnų geomorfologinis draustinis įsteigtas išsaugoti iškilusią Švenčionių moreninės aukštumos Čiūlėnų keterą – raiškų takoskyrinį miškingą ežeringą moreninį masyvą. Mergežerio ežero menturdumblių bendrijas, kalkingą žemapelkę su retomis pelkinių laksvų bendrijomis ir ūdrų buveinėmis.

 Neversčių botaninis draustinis saugo natūralias uosynų bendrijas, įskaitant Europos Bendrijos svarbos 9020 Plačialapių ir mišrių miškų buveinės plotus.

 Saločio telmologinis draustinis įsteigtas išsaugoti Saločio ežerą ir jo apyežerę su didžiulėmis paežerinėmis pelkėmis, įskaitant Europos Bendrijos svarbos 7140 Tarpinių pelkių ir liūnų buveinės plotus, biotopų įvairovę, ūdrų, raudonpilvių kūmučių, niūriaspalvių auksvabalių, mažųjų suktenių buveinėmis.

 Ilgio hidrografinis draustinis įsteigtas išsaugoti Možerio, Ilgio, Žiauro, Vyštučio, Samanio ežerų sistemą, susiformavusią teritorijoje, iškilusioje daugiau kaip 200 m virš jūros lygio, Ilgio ežero mentūrdumblių bendrijas, pakrančių kalkingas žemapelkes su saugomais augalais.

Švenčionėlių miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje be Labanoro ir Sirvėtos teritorijose esančių 33 draustinių dar yra įsteigti 7 valstybiniai draustiniai, kurie užima 3155,2 ha plotą:

 Adutiškio telmologinis draustinis – vienas seniausiai įsteigtų draustinių urėdijos teritorijoje (1974 m), skirtas išsaugoti plokščiai limnoglacialinei lygumai būdingą Adutiškio pelkę. Bendras plotas – 846 ha, miškų plotas Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje – 574 ha. Teritorija priskiriama Adutiškio girininkijai.

 Antanų valstybinis pedologinis draustinis – įsteigtas 1988 m. Dysnos lygumos velėninių jaurinių glėjinių molio dirvožemių apsaugai. Bendras plotas – 135 ha.

 Cirkliškio kraštovaizdžio draustinis – įsteigtas 1988 m. Švenčionių aukštumos vakarinės dalies moreninio kalnyno kraštovaizdžio išsaugojimui. Bendras plotas – 854 ha. Teritorija priskiriama Modžiūnų girininkijai.

 Gelednės botaninis draustinis – įsteigtas 1988 m. Žeimenos lygumų miško ir pelkių augalų bendrijos su retų augalų augavietėmis išsaugoti. Bendras plotas – 523 ha. Teritorija priskiriama Gelednės girininkijai.

 Perūno telmologinis draustinis – įsteigtas 1997 metais siekiant išsaugoti turtingą rūšimis Perūno aukštapelkę ir kalkingos žemapelkės aplink Acinto ežerą. Bendras plotas – 1036 ha, miškų plotas Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje – 692 ha. Teritorija priskiriama Sarios girininkijai.

 Žeimenos kraštovaizdžio draustinis – įsteigtas 1974 metais. Jame saugomas vaizdingas Žeimenos slėnio kraštovaizdis su užliejamomis pievomis ir retų rūšių augalais. Jame saugomos upėtakių, lašišų ir šlakių nerštavietės. Bendras plotas – 1438 ha, miškų plotas Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje – 779 ha. Draustinio teritorija priskiriama Aukštagirio, Januliškio, Pasiaurės, Prūdiškės, Sarios ir Žeimenos girininkijoms.

Genetiniai draustiniai. Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje augančiuose našiausiuose medynuose yra išskirti genetiniai draustiniai ir sėkliniai medynai. Genetiniai draustiniai priskiriami II grupės miškams. Šie draustiniai užima 26 ha miško plotą.

Kertinės miško buveinės

Europos Sąjunga jau keli dešimtmečiai remia subalansuoto ir tvaraus miškų ūkio plėtrą, kai ūkininkaujama palaikant miško biologinę įvairovę, produktyvumą, gyvybingumą, kad miškai dabar ir ateityje galėtų atlikti svarbias ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas.

Sprendžiant šią problemą, Švedijoje buvo sukurta kertinių miško buveinių koncepsija ir parengta jų inventorizacijos metodika.

Kertinė miško buveinė (KMB) – nepažeistas miško plotas, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotų buveinių rūšių.

Kertinės miško buveinės atpažįstamos pagal jų svarbius elementus, pvz. labai senus medžius, didelį negyvos medienos kiekį, specializuotas ir indikatorines augalų, samanų, kerpių, grybų, vabalų bei moliuskų rūšis.

Kertinių miško buveinių plotas nėra ribojamas, jos tik pažymi, kad tam tikras miško plotas yra biologiškai vertingas. KMB gali būti tiek pavienis labai stambus medis, tiek miško plotas, užimantis vieną ar daugiau hektarų.

Miško vystymosi ypatumai ir kitos priežastys lemia, kad ypač svarbios biologinės vertybės telkiasi KMB.

KMB inventorizacijos darbai VĮ Švenčionėlių miškų urėdijoje vyko 3 metus. Iš viso urėdijoje duota patikrinti 1500 sklypų. Inventorizuotos 205 kertinės ir potencialios miško buveinės. Urėdijos teritorijoje randamos KMB išsidėsto taip : pušynai ir mišrūs miškai su pušimis (58) ; eglynai ir mišrūs miškai su eglėmis (35); pelkiniai pušynai ar beržynai (26) ; šlapieji juodalksnynai ir beržynai (42), kiti lapuočių miškai (29), šlapieji eglynai ir mišrūs miškai su egle (9), bebravietė (3), upelio salpa (2). Daugiausi KMB išskirta Antaliedės girininkijoje, net 40.
Kertinės miško buveinės – tarsi mažos salos ar mini rezervatai, kur nevykdoma ūkinė veikla, tik stebima buveinių indikatorinių ir specializuotų rūšių būklė. Tam tikrų priemonių kertinėse miško buveinėse galima imtis tik specifinių pažaidų atveju – užpuolus žievėgraužiui tipografui ar panašiai.


Žeimenos ichtiologinis draustinis

Ichtiologiniai draustiniai steigiami natūraliose mūsų upėse bei jų atkarpose retųjų žuvų, ypač žuvų praeivių, ir jų neršto vietų apsaugai. Kai kurie šių draustinių apima ištisus upelius ar palyginti ilgas upių atkarpas.

Žeimenos ichtiologinis draustinis, įsteigtas 1974 m. gegužės 16 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 195. Jo tikslas - saugoti lašišų, šlakių ir upėtakių nerštavietes, be 65 km Žeimenos atkarpos, dar apima ir 15 km Lakajos, 17,5 km Peršokšnos, 10 km Meros ir 7,7 km Sarios (nuo Karvinės upės iki žiočių) upių.

Žeimenos upės baseinas (2813 km2) apima šiaurinę Pietryčių smėlingosios lygumos dalį, rytinę Aukštaičių aukštumos dalį bei vakarinę Švenčionių kalvyno pakraštį. Žeimena yra dešinysis Neries intakas. Upės ilgis 144 km. Įteka į Nerį 213 km nuo jos žiočių, ties Santaka. Žeimena turi nemažai intakų. Kairieji : Šventelė, Dobis, Saria, Mera, Skerdiksna, dešinieji : Kiauna, Luknelė, Lakaja, Dubinga, Jusinė. Nuo Kaltanėnų iki Pabradės upė vingiuota, slėnis su terasomis, platus (kai kur net 5 km), jų šlaitų aukštis 25 – 30 m. Ties Pabrade slėnis susiaurėja iki 1 km, žemiau kiek paplatėja, o 2 – 3 km iki žiočių jis vėl siauras.

Žeimenos baseine yra labai daug ežerų – čia ežeringumas didesnis kaip 10 %. Nuotėkis gana pastovus, nes jį reguliuoja ežerai. Žeimenos upės baseine yra 60 ežerų; didžiausi – Aisetas, Almajas, Asalnai, Baluošas, Dringis, Asveja, Linkmenas, Baltieji ir Juodieji Lakajai, Lūšiai, Stirniai, Tauragnas, Ūkojas, Utenas, Žeimenys.

Žeimenos upė su intakais Lakaja, Peršokšna bei Saria priklauso Žeimenos ichtiologiniam draustiniui, kuris įsteigtas 1974 metais. Jo tikslas – apsaugoti lašišų, šlakių ir upėtakių nerštavietes.
Žeimenos srovės greitis mažiausias aukštupyje rugsėjo mėnesį, didžiausias žemupyje balandžio – gegužės mėnesį. Maksimali vandens temperatūra žemupyje 17,4 laipsnio, aukštupyje 19,6aipsnio.

Netoli nuo Švenčionėlių vingiuoja Žeimenos intakas – Luknelė. Šio miškų upelio ilgis – 15 km, baseino plotas – 47 km2. Luknelė išteka iš Balto ežero, 4 km į rytus nuo Labanoro. Teka per Indrajų bei Luknelio ežerus. Iki Luknelio ežero upelė dar vadinama Baltele. Turi nedidelį dešinįjį intaką – Palukną.

back   Atgal

 

tarp

 

 

 VĮ Valstybinių miškų urėdija

Švenčionėlių regioninis padalinys

Žeimenos g. 49, LT-18208, Švenčionėliai, Švenčionių raj.
Į.k. 132340880, PVM kodas LT323408811
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
A/s Nr. LT317300010153812883
AB bankas „Swedbank“
Tel. 8 (387) 31397
Faks. 8 (387) 32869
El. paštas: svencioneliai@vivmu.lt
www.svuredija.lt
Darbo laikas: I - IV 7.00-16.00 
                          V 7.00 - 14.45

Pietus: 11.00 - 11.45

tarp
Naujienų prenumerata
tarp  
tarp  
© VĮ Švenčionėlių miškų urėdija Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos web design