LtIEn
svencioneliu-misku-uredija

       

Svetainės medis  Klauskite Pagalba neįgaliems VĮ Švenčionėlių miškų urėdija

 

check my site thefappeninggirls.com
Įrašykite simbolius*:
Patvirtinimas
Urėdijos naujienos
Januliškio girininkija

Januliškio girininkija
Girininkijos bendras plotas 4440,0 ha, miško žemės plotas 3948 ha. Iš jų : 3948 ha valstybinės reikšmės miškai, 212 ha – privatūs ir skirti nuosavybės teisių atkūrimui.
Girininkijos teritorija suskirstyta į 125 kvartalus ir 1775 taksacinius sklypus. Vidutinis kvartalo plotas 33,8 ha, taksacinio sklypo – 2,4 ha. Girininkijos miškuose dominuoja spygliuočių medynai, sudarydami 95,6% viso medyno ploto. III ir IV grupių miškuose vyrauja pusamžiai medynai, kurie sudaro 67 % visų medynų ploto, brandūs ir perbrendę - 15%, jaunuolynai - 10%, pribręstantys – 8 %.
Vyraujanti medžių rūšis – pušis, mažiau yra eglės, beržo, ir mažiausiai juodalksnio bei baltalksnio.
Girininkijoje yra 18 ežerų: Akutė, Balinis, Balinukas, Bežuvis, Ešerinis, Gilutis, Gervežeris, Juodynėlis, Karosinėlis, Karačiukas, Krakinis, Petrežeris, Petrežeriukas, Siaurys, Snieginis, Varlinis, Varlinukas, Verpstinis.
Girininkijos teritorijoje yra daugiau kaip 106 km kelių, iš jų – valstybinės reikšmės miškuose – apie 100 km. 100 ha miško tenka 2,2 km (valstybinės reikšmės miškuose – 2,4 km) kelių.

Saugomos teritorijos
Saugomos teritorijos dengia visą girininkijos miškų plotą – visa girininkijos teritorija yra Labanoro regioniame parke. Girininkijos teritorijoje yra didžioji dalis Girutiškio rezervato – 572,5 ha, Ešerinio, Krakinio, Snieginio telmologiniai draustiniai bei Peršokšnų hidrografinio ir Peršokšnos kraštovaizdžio draustinių dalys. Taip pat išskirta 17 kertinių ir potencialių kertinių miško buveinių, kurių plotas – 38,56 ha. Tai pirmos grupės miškai, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla. Ketvirtos grupės t. y. ūkinių miškų yra 2238,5 ha. Be to, yra registruoti RK objektai: paukščių lizdavietės – 8, paukščių perimvietės – 14, augalų radvietės – 26, žinduolių radvietės - 1. Girininkijos teritorijoje peri šie paukščiai: mažasis erelis rėksnys, erelis žuvininkas, vištvanagis, žvirblinė pelėda, tripirštis genys, gervės, tetervinai. Girininkijos teritorijoje yra 4 kurtinių tuokvietės bei jų apsaugos zonos. Nemažai girininkijos teritorijoje ir retų augalų: statusis atgiris, liekninis beržas, aukštoji ir dėmėtoji gegūnės, vienalapis gedutis, beržas keružis, širdinė dviguonė, nariuotoji ilgalūpė, smiltyninis gvazdikas, vėjalandė šilagėlė, pūkuotoji apuokė.
Taip pat yra buveinių apsaugai svarbi teritorija – Labanoro regioninis parkas. Likusią teritorijos dalį sudaro ežerai, upeliai, rekreaciniai miškai.

Girutiškio gamtinis rezervatas
Rezervato tikslas – išsaugoti Labanoro girios termokarstinės kilmės Girutiškio pelkyną su Aisputiškio raistu, Beržaloto pelkę, retų ir nykstančių paukščių perimvietes ir vienas didžiausių bei unikaliausių Lietuvoje beržų keružių augimvietes.
Girutiškio gamtinis rezervatas suformuotas Beržaloto botaninio draustinio – spanguolyno (įkurto 1974 m.) ir Baranavos botaninio – zoologinio draustinio (įkurto 1960 m.) pagrindu, jo plotas – 1372 ha. Didelį plotą rezervate užima Beržaloto ir Aisputiškio pelkių kompleksas. Jis yra pietrytinėje Labanoro regioninio parko dalyje, 6 km pietryčių kryptimi nuo Labanoro gyvenvietės. Rezervatas turi ir tarptautinę reikšmę – tai ES mastu svarbi Natura 2000 teritorija, svarbi paukščių ir buveinių apsaugai bei potenciali Ramsaro teritorija. Ši teritorija yra unikali natūraliais gamtiniais kompleksais, kurie nebuvo intensyviai naudojami žemės ir miškų ūkyje. Vietovė ypač vertinga biologinės įvairovės apsaugos požiūriu, nes čia randama daug labai retų rūšių gyvūnų ir augalų, kurie irašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Jis užima pelkėtą pažemėjimą aukštoje Luknos ir Peršokšnos upių (dešinieji Žeimenos intakai) baseinų takoskyroje. Aukštis virš jūros lygio: minimalus 146,9 m, vidutinis 154,6 m, maksimalus 162,4 m.
Beržaloto pelkės durpių klodo didžiausias storis – 8,4 m, vidutinis – 3,5 m. Po durpėmis yra iki 0,5 m ežerinio sapropelio sluoksnis, dugne – smėlis, molis.
Rezervato pietinėje dalyje plyti plynraistinė Beržaloto aukštapelkė, kurios plotas – 245 ha. Joje yra 5 reliktiniai ežerėliai, kurių bendras plotas – 24 ha. Kadangi Beržaloto pelkė plyti beveik uždarame duburyje aukštoje Luknos ir Peršokšnos upių (dešinieji Žeimenos intakai) takoskyroje, jai būdingos specifinės hidrologinės salygos. Į pelkę neįteka ir iš jos neišteka joks upelis. Tik pavasarinio polaidžio metu, kai smarkiai pakyla gruntinio vandens lygis, vandens perteklius nuteka nežymiais tarpukalviniais kloneliais į Peršokšnos bei Luknos upelius. Šiaurinėje rezervato dalyje telkšo didžiausias Girutiškio ežeras (plotas – 62 ha; didžiausias gylis – 7 m, o vidutinis gylis – 3,1 m). Tai termokarstinis ežeras, kurį supa to paties pavadinimo aukštapelkė. Jo krantai žemi, pelkėti; šiaurėje ir pietuose sutinkamos nedidelės smėlingos atkarpos.
Pelkių apsuptyje telkšo kiti ežerai: Petrežeris – 10,0 ha, Girutaitis – 18,1 ha, Verpstinis (Verlinas) – 9,8 ha, Gervežeris – 4,8 ha, Pašilinis – 6,2 ha, Karačiukas – 3,9 ha, Juodinėlis – 2,9 ha, Balinis – 2,5 ha, Akutė – 2,2 ha, Bežuvis – 2,0 ha, Untinėlis – 1,7 ha, Baliniukas – 0,9 ha . Bendras šių ežerų plotas 126,9 ha. Visų šių ežerų dugną dengia sapropelio sluoksnis. Viso rezervate - 13 įvairaus dydžio pelkinių distrofinių ežerėlių. Aukštapelkės daugiausia susiformavusios apie užaugancius ežerus, jos nestipriai išgaubtos, daugiausia apaugusios pelkiniais pušynais. Aukštapelkių plynėse vyrauja kimininės bendrijos. Žemapelkėse (duburiuose ir paežeriniuose liunuose) dominuoja viksvynai. Nemažus plotus, ypač Aisputiškio pietinėje dalyje, užima tarpinio tipo pelkės. Jos dažniausiai atviros, užaugancios neaukštais berželiais bei pušaitėmis. Ežerai nelabai gilūs, liūninio užaugimo distrofinio tipo. Apypelkio miškuose vyrauja pušynai, dažniausiai žaliasamaniai ir mėlyniniai, susimaišę su beržais ir eglėmis. Rečiau sutinkami kerpšiliai bei brukniašiliai, o pelkių pakrašciuose auga melveniniai pušynai. Gryni eglynai, beržynai bei juodalksnynai sutinkami fragmentiškai, dažniausiai apypelkiuose bei žemapelkių pakrašciuose. Paplitę juodalksnynai dažniausiai su viksvų danga. Apie pusę rezervato teritorijos užima pelkynai su reliktiniais ežerėliais, likusią pusę – juosia supantys miškai, daugiausia pušynai. Ūkinių ar gyvenamųjų teritorijų rezervate nėra.
Rezervato teritorijoje aptiktos šios į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (toliau – Buveinių direktyva) I priedą įtrauktos buveinės:
3130 Mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis – Girutiškio ežeras.
3160 Natūralūs distrofiniai ežerai – visoje teritorijoje esantys ežerai, išskyrus Girutiškio ir Juodinėlio ežerus.
7110 Aktyvios aukštapelkės – užima didelius pelkynų plotus. sudaro mozaikišką kompleksą su pelkiniais miškais.
7140 Tarpinės pelkės ir liūnai – daugiausia paplitusios paežerėse ir pelkių laguose.
7230 – Šarmingos žemapelkės – užima labai nedidelis plotus teritorijos rytinėje dalyje, taip pat aptiktos Juodapurvio kaime.
9010 Vakarų taiga – ant mineralinio grunto augantys seni pušynai, aptinkami daugelyje vietų aplink pelkynų kompleksus.
9050 Žolių turtingi eglynai – aptinkami nedideliais lopiniais išsibarstę pietinėje ir šiaurinėje teritorijos dalyse.
9080 – Pelkėti lapuočių miškai – užima nedidelius plotus tarp spygliuočių pelkinių miškų.
91D0 Pelkiniai miškai – aukštapelkių raistai pelkėse sudaro didelius masyvus.
Girutiškio rezervate užregistruotos 187 stuburinių gyvūnų rūšys. Iš jų aptiktos 145 paukščių rūšys, tačiau manoma, kad šis skaičius nėra galutinis. Rezervate esančiuose vandens telkiniuose rastos 8 žuvų rūšys.
Rezervato teritorijoje aptikta 100 rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat 25 rūšys saugomos pagal Buveinių direktyvos nuostatus. Iš jų 15 rūšių įtrauktos į šios direktyvos II priedą, kaip rūšys, kurių apsaugai reikalinga steigti specialias saugomas teritorijas. Rezervate aptinkama 111 rūšių saugomų pagal Berno konvencijos nuostatus bei nustatytos 46 paukščių rūšys, įtrauktos į 1979 m. balandžio 2 d. Buveinių direktyvą.
Krakinio telmologinis draustinis
Įsteigtas išsaugoti būdingą retų rūšių augalais ir gyvūnais pelkinį duburį su pelkėjančiu ežeru. Draustinį 1998 m. tyrinėjo gamtininkas B.Šablevičius. Jis aptiko miškinę monažolę.


Luknelės hidrografinis draustinis
Įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti gamtiškai vertingą natūralų negilų mažai vingiuotos upės slėnį, būdingą miškingų smėlingų lygumų hidrografinį etaloną, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų ir vandens ūkio bei pažintinę rekreacinę veiklą. Apima Luknelės ežerėlį ir Luknelės upės paslėnį. 2001 m draustinį tyrinėjo A.Gaidamavičius. Jis stebėjo tripirštį genį, rado pūkuotosios apuokės 3 augavietes. Daug stebėjimų atlieka girininkas K.Grašys, stebėjo: jūrinį erelį, gervę, vapsvaėdį, juodąją meletą.

Snieginio telmologinis draustinis
Įsteigtas išsaugoti būdingą retų rūšių augalais ir gyvūnais pelkinį duburį su užpelkėjančiais ežerais. Draustinį 1998 m. tyrinėjo gamtininkas B.Šablevičius. Jis draustinyje pastebėjo šiuos paukščius: erelį rėksnį, teterviną, kurtinį, gervę, švygždą, griežlę ir tikutį. Buvo įtarimų, kad galimai girdėtas didysis apuokas. Rado ir keletą augalų: vėjalandę šilagėlę, nariuotąją ilgalūpę, siauralapę smiltę, mėlynialapį karklą, beržą keružį, pelkinę laksvą, širdinę dviguonę, miškinį atgirį.

Ešerinio I telmologinis draustinis
Įsteigtas išsaugoti būdingą pelkinio duburio su užpelkėjančiu ežeru gamtinį kompleksą. Draustinį 1997 m. tyrinėjo gamtininkas B.Šablevičius. Jis draustinyje pastebėjo šiuos paukščius: gervę, teterviną bei plėšriąją medšarkę. Gervės čia stebimos kasmet. Taip pat Ešerinio ežere aptiko gyvybingą ir gausią ežerinės lobelijos augavietę bei stebėjo gulbę giesmininkę.

Peršokšnų hidrografinis draustinis
Įsteigtas išsaugoti ir eksponuoti vieną raiškingiausių Lietuvoje miškingų sudėtingos konfigūracijos Labanoro girios ežerų gamtinę hidrografinę struktūrą su salomis ir pusiasaliais.

Peršokšnos kraštovaizdžio draustinis
Saugo ir eksponuoja būdingą miškingo slėnio kraštovaizdį su raiškia hidrografine struktūra, retų rūšių augalais ir gyvūnais, etnokultūrinėmis vertybėmis. Šį draustinį 2001 m. su GF studentais tyrinėjo J.Tupčiauskaitė. Jie atrado: vienalapį gedutį, mažąją nertvę, statųjį atgirį, vėjalandę šilagėlę, dvišakę padraiką, pievinę šilagėlę ir osmundinę skeltadantę.

Gamtos paveldo objektai
Tai Gaigalinio kadagys, Juodalksnis Gumbulis, Peršokšnos piramidinė eglė, Argirdiškės pušis.

Argirdiškės pušis
Auga Januliškio girininkijos 119 kvartalo 11 sklype, prie Lakajos upės. Kamieno skersmuo ir apimtis 1,3 m aukštyje: 95 cm ir 298 cm, aukštis 30 m. Amžius apie 170 metų. Vietiniai žmonės pasakojo, kad ši pušis turėjo būti nukirsta su visu aplinkiniu mišku, bet darbininkai esą pabijojo sunkaus darbo ir paliko ją ramybėje. Dabar ši milžiniška pušis auga jauno miško apsuptyje.

Gaigalinio kadagys
Auga Januliškio girininkijos 45 kvartalo 8 sklype, netoli Gaigalinio ežero. Kamieno skersmuo ir apimtis 1,3 m aukštyje: 17 cm ir 56 cm, aukštis 13 m. Amžius apie 100 metų, savo dydžiu išsiskiria iš aplink augančių kitų kadagių.

Juodalksnis Gumbulis
Auga Januliškio girininkijos 64 kvartalo 4 sklype, prie Peršokšnos upės tilto. Kamieno skersmuo ir apimtis 1,3 m aukštyje: 86 cm ir 275 cm, aukštis 23 m. Amžius apie 150 metų. Savo dydžiu puošia ir papildo Peršokšnos slėnio grožį. Januliškio kaimo gyventojai jau senokai jį praminė „Gumbuliu“. Pavadinimą gavo dėl savo storų gumbuotų šakų, kurios gausiai apaugusios samanomis.

Peršokšnos piramidinė eglė
Auga Januliškio girininkijos 63 kvartale, Peršokšnos upės slėnyje. Jos skersmuo 1,3 m aukštyje 44 cm, apimtis 1,42 m, aukštis 27 m. Amžius apie 90 metų. Tai paplitusi, bet reta eglių forma – kompaktiškas šakojimosi tipas, nedaug kur pamatysi tokią taisyklingą piramidinę lają. Daugelį metų ji augo niekieno nepastebima. Jos grožį kaskart pagirdavo tik rytmečio saulė, paukščio giesmė ir laukinis miško vėjelis. Šiuo metu jos grožiu gali gėrėtis Peršokšnos pažintinio tako lankytojai, ją galima rasti antrame tako žiede.
Kultūros paveldo objektai
Girininkijos teritorijoje yra kultūros paveldo objektai: Lietuvos partizanų žeminių vieta, Januliškio dvaro sodybos fragmentai.
Istoriniai duomenys
Januliškio girininkija įkurta 1952 metų sausio mėnesį. Joje dirbo šie girininkai: Kazys Draugelis (1939-1940); A.Ivanauskas nuo (1940-1943); Vytautas Mikalajūnas nuo (1943); Lionginas Kirša ( 1943-1944); Vytautas Urnevičius (1944); Josifas Jakubčakas (1945); Vladas Lazauskas (1946); Lionginas Gaidamavičius (1946); Boleslovas Banevičius (1946); Juozas Polita (1946); Jusys Jonas. Jonas Makarskas (1952-1953 m); Augustinas Aloyzas (1953-1954) Vladas Milaknis (1954); Stasys Davulis (1954-1964 m); Ona Jurėnaitė (1964-1971 m); Edvardas Rusteika ( 1971-1972 m); Kindurys Kęstutis (1972 m).

Januliškis
Januliškis tai kaimas, esantis penkių kelių kryžkelėje. Būtent pro čia veda svarbiausi keliai į Vilnių, Molėtus, Švenčionėlius, Maldžiūnus ar Labanorą. Tai Labanoro girios širdis, plakanti to paties pavadinimo regioniniame parke ir gūranti ant Peršokšnos upės kranto. Nors iš pirmo žvilgsnio, tai visai nedidelis kaimelis, jis, vis dėl to, yra šių apylinkių centras: 27 vietiniai gyventojai, vos 10 gyvenamųjų namų, tačiau dar yra bažnyčia su kapinėmis, dvi girininkijos (Januliškio ir Prūdiškės), Baranavos medicinos-akušerijos punktas, paštas, vietinio laikraščio redakcija, telefoninių ryšių stotis, priešgaisrinis bokštas. Dar ne taip senai veikė kuolų apdirbimo cechas (sudegė 1999-taisiais), parduotuvė (užsidarė, pardavėjai išėjus į pensiją,) ir metereologinė stotis (nebeveikia dėl lėšų stygiaus). Prieš 20 metų dar pilnu pajėgumu dirbo lentpjūvė, vėliau sugriauta viesulo, prieš 30 metų buvo biblioteka (nesulaukė skaitytojų, nes be Lenino raštų ten daugiau nieko nebuvo), grybinė, kurioje supirkdavo bei virdavo grybus. Ir nors pati grybinė jau senokai stovi apleista, Januliškio kaime grybai supirkinėjami kasmet ir net keliose vietose (kaimiečių sodybose pagal sutartis su tam tikromis firmomis). Daugeliui kaimiečių grybai ir uogos iki šiol yra pragyvenimo šaltinis. Maždaug prieš 50 metų Januliškyje dar veikė kalvė (užsidarė mirus paskutiniam šių vietų kalviui), stovėjo dvi milžiniškos fermos, pilnos karvių ir kitokių gyvulių, tačiau taipogi apleistos masinio kaimiečių bėgimo į miestus metu. Tarpukario metais veikė mokykla, stovėjo nedidelis dvaras ir lenkų kariuomenės arklidės. Taigi visais laikais Januliškis buvo žmonių traukos centras. Jo įtakos sferoje iki šiol yra dar 16 kaimų ir vienkiemių. Pagal administracinį suskirstymą Januliškio kaimas šiuo metu priklauso Švenčionių rajonui ir Labanoro seniūnijai. Labanoro seniūnija atkurta tik 2001 metais, taigi ankščiau Januliškio kaimas priklausė Kaltanėnų seniūnijai. Prieš 50 metų administraciniu centru buvo Baranava.

Kaimo istorija
Januliškio kaimo istorija yra glaudžiai susijusi su čia esančios bažnyčios istorija. Vietinių gyventojų, gyvenusių čia nuo pat gimimo nėra ir niekada nėra buvę. Dabartiniai januliškiečiai – tai atvykėliai iš kitų apylinkių, daugiausia – iš Utenos krašto. Aplinkinių kaimų senbuviai gerai pamena senąjį Januliškį ir jo bažnyčia.
Grafams valdant...
Užpraeitame amžiuje Januliškyje stovėjo tik kareivinės ir arklidės (jų buvo 3 ar 4). Šios žemės (nuo Baranavos kaimo iki pat Luknelės upelio prikalusė vienam olandų kilmės grafui Schneideriui. Jam priklausantys miškai kaip anksčiau, taip ir dabar vadinami Baranavos miškais. Grafas Schneideris nusipirko visą Baranavos girią, o pats dvarus pradėjo statytis. Pirmasis išbujojo ant Sirgelio ežero kranto - puošnus lyg gulbė. Savo vietininkus grafas įkurdino Kampuotėlėje, Januliškyje ir kt. Čia pradėjo dygti maži dvareliai. Sumanaus grafo būta - mokėjo prižiūrėti jam priklausančius miškus. Liepė plūgui kaimus tarpumiškėse gimdyti, išversti iš žemės mintį ir darbą. Ir arė plūgas pamažėle gyvybę girioje kurdamas - po nedaug, kad miško nenuskriaustų, bet visur, kad mišką sergėti kaip savo akį pradėtų čion atsikėlę pirmieji gyventojai. Buvo ir Januliškyje pirmasis ir, greičiausiai - Janulis. Reikėjo atvykėliams pastogės, šilto būsto žiemą ir vėsaus vasarą. Tad liepė grafas kirviui kaimiečiams pirkeles, lūšnas statydinti. Kirvelis užsimojo ir neskubėdamas, po truputį, kad miško nenuskriaustų kiekviename kaimelyje po pirkelę, po lūšnelę pastatė. Labanoro pašonėje virtinės kaimų kaimelių nuaidėjo, giriai naujos gyvybės įkvėpė. Po Baranavos girią pasklido ištikimi sargai - ir nuo plėšikų, ir nuo gaisrų. Tai Januliškis, Juodinėlis, Paluknys, Paluknis, Girutiškis, Ešerinis, Antaviešė, Lūšnia, Padlūšnė, Raisciukai, Žemaitiškiai ir daugelis kitų. Toliau kiekvieno iš jų likimas savaip klostėsi.
Deja ir dabar neaišku ar iš tiesų grafas Schneideris buvo tikrasis Januliškio apylinkių savininkas. M.Vainauskienė iš Vilkasląsčio kaimo mini, kad šios žemės priklausė ukrainiečių kilmės grabei Nemčinskui, kuris buvo pavaldus “kažkokiam olandų kilmės grafui”. D.Kreivienė iš Juodinėlio kaimo patikslino, kad visos šios žemės priklausė grafui Schneideriui, kuris Januliškyje turėjo savo vietininką. Verta pastebėti, kad žodis “grabė” lenkiškai reiškia “grafas”. Iškyla klausimas – kaip grafas gali būti pavaldus grafui? Iš Santakos kaimo kilęs lenkų rašytojas ir publicistas H.Šilkinis, parašęs jau 20 knygų apie savo gimtąsias vietas, jokio grafo Schneiderio net nemini. Pasak jo, prie Kuliakampio ežero ilgą laiką stovėjo riboženklis, kuris skyrė trijų grafų valdas: Hanseno, Wigenschteino ir Nemčinskio.

Grabė Nemčinskas
Valdant Nemčinskiui, administraciniu centru buvo Baranava, kuri buvo didesnis miestelis nei Kaltanėnai. Nemčinsko dvaras - tai dabartinės Prūdiškės girininkijos pastatas. Medinis, dviejų aukštų, apsodintas aukšta tujų gyvatvore. Sakoma, kad, kai kasė šiam dvarui pamatus, buvo rasti trijų žmonių palaikai – dviejų vyrų ir vienos moters. Pasakojama, kad tos moters plaukai buvo labai ilgi. Vėliau šiuos palaikus užkasė netoli sandėlio, vėliau virtusio bažnyčia – dabartinių kapinių vietoje. Taigi jau apie 1860-tuosius metus Januliškio kapinėse palaidoti pirmieji žmonės, nors oficialiai čia kapinių nebuvo dar 70 metų. Niekas negali paneigti, kad toje vietoje, kur buvo rasti minėti palaikai, taip pat nebuvo kažkada kapinės. Tame dvare vėliau gyvenę januliškiečiai iki šiol pamena, kad ten karts nuo karto vaidendavosi. Grabę Nemčinskį vietiniai žmonės iki šiol prisimeną kaip griežtą ir aukštaūgį žmogų. Jo sūnus taip pat buvo labai aukštas, jo ūgis siekė 2 metrus. Artėjant antrajam pasauliniam karui, Nemčinskai iš Januliškio pasitraukė. Valdžią perėmė vokietis Bekas, apie kurį iki šiol neturima jokių duomenų.

Januliškio parkas
Januliškyje tarpukario metais dar egzistavo parkas, pasodintas to paties Nemčinsko. Iš dabar išlikusių alyvų bei sibirinių maumedžių matyti, kad parkas užėmė maždaug 3 ha plotą. Pagrindiniai mums žinomi šio parko akcentai buvo alyvų alėjos ir eilėmis pasodinti sibiriniai maumedžiai. Nupjovus vieną maumedžio sausuolį, nulaužtą per 1982 metų vėtrą, paskaičiuota, kad šiems maumedžiams yra jau per 140 metų. Tai unikalus Lietuvoje atvejis, kad sibiriniai maumedžiai, kuriems Lietuvos klimatas iš esmės netinka, viršijo 30 metų amžiaus barjerą, ties kuriuo suklupo visi kiti Lietuvoje sodinti sibiriniai maumedžiai. Šiuo metu Januliškyje stovinti apleista medinė ir raudonų plytų ferma savo išvaizda gali priminti dvaro ūkinį pastatą (arklides ir pan.), tačiau nieko panašaus. Ši ferma pastatyta dar 1955 m., iškirtus visą eilę alyvų. S. Kadzevičienė iš Antaviešės kaimo dar prisimena tuo metu kilusį ažiotažą, kai raunant minėtas alyvas neva buvo surasta aukso.

Poilsiavimo galimybės girininkijos teritorijoje
Rekreaciniai miškai valstybinės reikšmės miškuose užima 16 ha. Tai valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai. Miško tinkamumą poilsiui lemia jo padėtis vandens telkinių atžvilgiu. Girininkijos teritorijoje yra 2 atokvėpio vietos, Siaurio ežero stovyklavietė ir Peršokšnos pažintinis takas.

back   Atgal

 

tarp

 

 

 VĮ Valstybinių miškų urėdija

Švenčionėlių regioninis padalinys

Žeimenos g. 49, LT-18208, Švenčionėliai, Švenčionių raj.
Į.k. 132340880, PVM kodas LT323408811
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
A/s Nr. LT317300010153812883
AB bankas „Swedbank“
Tel. 8 (387) 31397
Faks. 8 (387) 32869
El. paštas: svencioneliai@vivmu.lt
www.svuredija.lt
Darbo laikas: I - IV 7.00-16.00 
                          V 7.00 - 14.45

Pietus: 11.00 - 11.45

tarp
Naujienų prenumerata
tarp  
tarp  
© VĮ Švenčionėlių miškų urėdija Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos web design